Savanorystė skautijoje – ne tik duodame, bet ir gauname

Skautai – mokyklinis būrelis? Mitas – žmonės visame pasaulyje skautauja iki gyvenimo galo, o Lietuvos skautijoje veikia šimtai suaugusių savanorių. Nors duodami įžodžius pasižadame veikti skautijos gerovei ir kilniais darbais kurti geresnį pasaulį, skautaudami ne tik duodame, tačiau ir gauname. Tad šį kartą apie tai, ką skautavimas suteikia suaugusiems. 

Skautiška bendruomenė

Miške ryšys geresnis! Jei panorėsi penktadienį pakilęs nuo darbo stalo iškeliauti į mišką, pavakaroti prie laužo ir atsiriboti nuo miesto šurmulio – bendraminčių tikrai rasi skautų aplinkoje. Skautaudami kartu leidžiamės į naujas patirtis, mokome ir mokomės, puoselėjame gilias judėjimo tradicijas ir taip tampame šeima. Čia mus suartina bendri interesai, puoselėjamos idėjos, kartu patiriami įsimintini momentai – nuo nuotykingo, iššūkių kupino žygio, kuomet draugui atiduodi paskutines sausas kojines, iki drauge prieš vėliavą duoto įžodžio.

Savirealizacija

Nors skautavimas dažnam asocijuojasi tik su žygiais ir stovyklomis, savanorystė skautijoje apima begalę skirtingų galimybių: galbūt išpildysi save dirbant su vaikais ar organizuojant renginius? O gal tapsi tikru žygių ekspertu ir taip atrasi gražiausius gamtos kampelius? Dar čia gali nešti skautijos ir Lietuvos vėliavas keliaujant po pasaulį, atrasti naujus hobius – nuo stovyklavimo iki buriavimo, ar net dominančią profesinę sritį.  

Kompetencijos

Skautų tarpe turime ir prezidentą Valdą Adamkų, ir pirmuosius kosmonautus, kuriems judėjime įgyta patirtis neabejotinai pravertė pasiekiant aukštų profesinių rezultatų. Skautaudami išmokstame įsivertinti savo stiprybes bei silpnybes, atrandame sritis, kuriose norime tobulėti labiausiai. Vienos jų – susijusios su charakterio savybėmis, vertybėmis, kitos – su konkrečiais įgūdžiais ir žiniomis.

Veikdami skautiškoje aplinkoje visi daugiau ar mažiau išmokstame dirbti su vaikais ir jaunimu – ypač jei savanorystės kelyje pasirenkame būti vaikų vadovais . Vadovaujant vaikų ar jaunimo grupei tenka išmokti mokyti, įtraukti, sudominti, taikyti neformalaus ugdymo metodiką, komunikuoti su vaikų tėvais, organizuoti įvairaus masto renginius, bendradarbiauti su potencialiais rėmėjais ir kt. Greičiausiai sutiksite – tokie įgūdžiai neabejotinai naudingi augantiems jauniems pedagogams, projektų vadovams, lyderiams, įvairių sričių profesionalams.

Skautavimas suteikia galimybę išbandyti tai, ko įprastai gyvenime galbūt niekada neišbandytum – vieną savaitgalį čia leidiesi pačių sukonstruotu plaustu per upę, kitą – tampi tikru miško virtuvės šefu, trečią – organizuoji gyvenimo nuotykį daugybei vaikų. Išvykimas savaitgaliui į gamtą, laužo kūrimas per lietų, statinių konstravimas pasitelkiant gamtos medžiagas ir atvirumas naujiems patyrimams padeda atsiriboti nuo kasdienybės rūpesčių, realizuoti save, stiprinti fizinę ir emocinę sveikatą. 

Savanoriauti Lietuvos skautijoje – verta. Patys išbandėme ir rekomenduojame prisijungti į šį gyvenimo nuotykį, kuriame laukia atsisveikinimas su komforto zona, laikas gamtoje, nuolatinis mokymasis, tradicijos, simbolika ir intriguojančios paslaptys. Suprantame, kad prisijungti į organizaciją vyresniame amžiuje gali būti ne taip drąsu, kaip vaikystėje, kai į bet kokias avantiūras leisdavomės stačia galva, todėl kviečiame pirmiausia susiekti su mumis el. paštu skautai@neskautams.lt arba Facebook žinute ir pasikalbėti apie galimybes prisidėti prie Lietuvos skautijos veiklos.

Susidraugaukime su gamta: kaip laiką miške paversti intriguojančiu nuotykiu

„Gamta – pati turtingiausia knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“

J. V. Getė

Pastarieji metai pakeitė mums įprastą realybę – darbas, mokymasis ir bendravimas su artimaisiais bei draugais persikėlė į internetą. Negana to, tai nėra laikinas reiškinys – visai Europai sparčiai žengiant skaitmenizacijos link, vis mažiau kalbama apie paprastą, nuoširdų ryšį su gamtą ir jo privalumus. Ekologija taip pat tapo madinga – ir tai yra sveikintina, tačiau šį kartą dalinamės, kaip galima būti draugišku žemei ne tik atsakingai rūšiuojant, bet ir leidžiantis į gilesnį natūralios gamtos pažinimą su vaikais. 

Gamta pilna paslapčių – tyrinėkite 

Orientavimasis gamtoje yra viena pagrindinių skauto užduočių, tai jis daro ne vien tik sekdamas draugų paliekamus ženklus. Skautas yra išmokęs ir „skaityti“ gamtą. Vaikščiodami miške su vaiku pabandykite surasti Šiaurę pagal medžius – čia jums pravers žinoti kad: 

• Daugelio medžių žievė šiaurinėje pusėje yra grubesnė;
• Beržo žievė pietinėje pusėje yra baltesnė ir švaresnė;
• Spygliuočių augalų pietinėje kamieno dalyje yra daugiau sakų negu šiaurinėje pusėje. Tai ypač gerai matosi ant pušų kamienų;
• Šiaurinėje pusėje medžiai ir akmenys yra labiau apsamanoję; 
• Skruzdėlynai dažniausiai būna pietinėje medžių, kelmų ar krūmų pusėje. 

Tam, kad dar geriau išmoktumėte „skaityti“ gamtą, susipažinkite su ja artimiau. Namuose vaikui papasakokite apie keletą skirtingų augalų, paieškokite jų vaizdų internete, o nuėję į mišką pabandykite surasti, nusiskinti ir grįžus namo pasidaryti herbarą ar tiesiog savo augalų enciklopediją!

Kita vertus, gamta nėra vien matomi ženklai – ją galima pajusti. Pakvieskite vaikus drauge pasivaikščioti basomis, akimirkai nutilti, užsimerkti ir įsiklausyti į jus supančius garsus. Taip mokysitės „įdarbinti“ skirtingus pojūčius pažįstant aplinką.

Įprastą pasivaikščiojimą pakeiskite intriguojančiu žaidimu

Jeigu eisite asfaltuotais parko keliukais – tikrai nepasiklysite, nes jus visur lydės informaciniai ženklai, tačiau pasivaikščiojimas natūralioje gamtoje gali tapti kur kas smagesniu nuotykiu. Skautai, eidami ilgiau pasivaikščioti miške, visada pasižymi savo kelią. Ne taip, kaip jį pasižymėjo Jonukas ir Gretutė, bet tikrais, skirtingas reikšmes turinčiais kelio ženklais. Pastaruosius gali sudėlioti kiekvienas, esantis miške, nes tam užtenka aplink esančių gamtos medžiagų: šakų, akmenų, lapų.

Prieš pasivaikščiojimą užsukite čia: skautai.lt/zenklai, išsirinkite ir išsiaiškinkite pora ženklų, o miške juos drauge sudėliokite.

Gyvenimas gamtoje nėra savaime patogus – gamtiškąją aplinką reikia „prisijaukinti“

Skautiška buitis ir orai dažniausiai labiau gąsdina tėvelius, nei vaikus – pastarieji lietui lyjant prašo eiti maudytis ežere, o striukių galėtų ir nesirengti, jei vadovai primygtinai neragintų. Iš tiesų skautiška buitis nėra nepatogi – mes „prisijaukiname“ savo gamtiškąją aplinką. Stovyklose pasirūpiname, kad palapinės būtų gerai pastatytos ir nešlaptų, pamokome, kaip laikyti daiktus, o svarbiausia – įsirengiame pastovykles, erdves, kuriose patogu gyventi: aplink laužą pastatomi patogūs suoliukai, pakabinamas tentas, kad netrukdytų nei lietus, nei kaitri saulė; naudodami medieną ir virves pasistatome indaujas, lentynėles, stalus, rūbų ir rankšluosčių džiovyklas.  Tereikia pasitelkti kūrybiškumą, kelis pagrindinius mazgus bei esminius principus ir štai – turime patogumus gamtoje. 

Gamta ne veltui yra vienas svarbiausių skautiškos metodikos elementų. Ji ypatinga savo dovanomis žmogui: čia jis gali atrasti ne tik maisto gėrybes, tačiau ir ramybę, geresnius santykius su artimaisiais, stiprinti tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą. Todėl kviečiame puoselėti ją ir susidraugauti su ja dar nuo mažų dienų. 

Stovyklavimas pagal skautus: tinkama apranga ir avalynė

Tinkama apranga – 80 % stovyklos smagumo, tad kokius drabužius į kuprinę susikrauti ir kokią avalynę pasirinkti?  

Tinkama apranga:

• Leidžia laisvai judėti. Tai reiškia, kad rūbai yra ne tik pasiūti iš elastingų medžiagų, bet ir nesmunka, nekrenta, nespaudžia ir nesivelka pažeme.
• Apsaugo nuo odos pažeidimų: einant į mišką, net vasarą patartina vilkėti kelnes ir marškinius ilgomis rankovėmis. Juk dilgėlės, avietės, krūmų šakos taip ir taikosi „įkasti“ į koją.
• Leidžia odai kvėpuoti. Tam tinkamiausia yra vilna, arba specialios sintetinės medžiagos. Visų pažįstama medvilnė sugeria prakaitą, įgauna nemalonų kvapą, o jei suprakaituojama aktyvaus užsiėmimo metu, esant vėsiam orui – labai padidina peršalimo galimybę. Tuo tarpu vilna „išgarina“ prakaitą, o esant vėsiam orui – sulaiko kūno šilumą. Be to, merino avių vilna nei kiek negraužia. Vilnoniai marškiniai, megztiniai ir apatinės kelnės stovykloje yra didelis privalumas, o vilnonės kojinės – būtinybė!
• Yra „svogūno“ principo. Paprasta: kuo daugiau sluoksnių, tuo šilčiau (dėl susidarančių oro tarpų), ir tuo lengviau prisitaikyti prie momentinių oro sąlygų. Du plonesni megztiniai kur kas geriau, nei vienas storas megztinis, su kuriuo per karšta, o be jo vėsu.
• Apsaugo nuo vėjo ir lietaus: kokybiškos striukės ir kelnės, saugančios nuo abiejų dalykų, paprastai yra labai brangios. Bet, prisimenant „svogūną“, viską galima išspręsti labai paprastai: šiltesnė striukė su pamušalu + plona „boloninė“ striukė arba specialus vandeniui 100 % atsparus lietpaltis = šilta, sausa ir pigu. Neperšlampamos kelnės taip pat labai svarbu, tokių galima rasti bet kurioje turistinio / žvejybinio inventoriaus parduotuvėje už maždaug 7 Eur.
• Yra pakankamai didelio dydžio: stovyklaujant, megztiniai, džemperiai ir striukės turėtų būti 1 dydžiu didesni, nei kasdien mieste nešiojami rūbai, kadangi stovykloje svarbu ne išvaizda, o šiluma. Didesni viršutiniai rūbai leis apsirengti daugiau sluoksnių esant vėsiam orui.

 Tinkama apranga yra tokia, kurios negaila išpurvinti ar net suplėšyti. Nieko nėra graudžiau, nei penktą parą tas pačias kelnes nešiojantis vaikas, sakantis „turiu ir kitas, bet jos mokyklinės, mama bars, jei išpurvinsiu“.

Galvos apdangalai privalomi bent du. Vienas – apsaugantis nuo saulės (geriausia – šviesios spalvos ir su snapeliu), kitas – nuo šalčio. Kepurė su snapeliu labai praverčia ir lyjant lietui: lašai nekrenta ant veido ir nenuteka ant kaklo.

 Miegojimui skirta apranga taip pat turi leisti odai kvėpuoti, nevaržyti, ir nebūti per šilta. Bijant naktį sušalti, geriau įsimesti papildomą pledą, nei per storą pižamą.

Avalynė

Užsiregistravusieji į „Skautai neskautams“ stovyklas gauna daiktų sąrašą, ką reikia turėti stovyklautojui. Šiame sąraše, be kitų svarbių dalykų, išvardinti ir trys apavai: botai, sandalai, ir batai žygiui. Štai ką vertėtų žinoti apie kiekvieną iš jų:

Botai. Sąraše jie įrašyti pirmu numeriu tikrai ne veltui. Dažnas nepatyręs stovyklautojas galvoja „ai, kam tie botai, sušus kojos, o jei šiek tiek lis, išsiversiu su kedais“. Juk mieste, kai vasarą lyja, nepuolam autis botų. Tačiau stovykloje yra kitaip: balos ant žemės iškart tampa purvu, po kurį smagu taškytis, bet dar smagiau, kai kojos lieka sausos. Todėl botų, kad ir kiek vietos jie užimtų, neimti galima tik tokiu atveju, jei Naglis Šulija garbės žodžiu patvirtins, kad stovykloje tikrai tikrai nelis.

Sandalai, arba kitaip vadinamos „basutės“. Neverta aiškinti, kodėl jie reikalingi. Todėl verčiau paaiškinsime, kokie jie turi būti, kad nepridarytų žalos. Taigi, visų pirma – dirželiai turi būti tvirti, geriausia – įsiūti, o ne priklijuoti, ir pakankamai platūs, kad neveržtų kojos. Taip pat svarbu, kad suprakaitavusi arba sušlapusi koja juose neslidinėtų, nes slidinėjimas batų viduje labai padidina traumos tikimybę. Labai svarbu, kad sandalai jau būtų panešioti, jokiu būdu ne nauji – nes jie bus pagrindinis stovyklos apavas, o nepranešiota avalynė linkusi trinti pūsles. Taip pat galioja ir „negaila“ taisyklė: šio apavo, kaip ir jau anksčiau aprašytos aprangos, neturi būti baisu sutepti, ištampyti ar net įplėšti.

Beje, itin mėgstamas sandalų pakaitalas – „Crocs“ tipo guminės šlepetės – turi ir pliusų, ir minusų. Pliusai – patogumas, tinkamumas ir sausam, ir lietingam orui, greitas apsiavimas, kojos neprakaitavimas. Minusai – su jais vaikas negali dalyvauti aktyvioje programoje, nes rizikuoja susižeisti, netikėtai pametęs batą. Todėl, jei jau nusprendėte, kad „crocs‘ų“ stovykloje reikia, visgi pasirūpinkite ir įprastais sandalais.

Žygio batai. Turistinių prekių parduotuvėse tai – gana daug kainuojanti, bet daug metų „tarnaujanti“ avalynė, kurią avint tikrai sumažėja traumų, nuospaudų, ir kojų nuovargio tikimybė bet kokiame žygyje. Tačiau dėl vienos stovyklos tokių batų pirkti neapsimoka, tuo labiau, kad ir žygiai nebus tolimi ar sunkūs. Vis dėlto, renkantis sportbačius/kedus žygiams ar vėsesniam orui stovykloje, reikia atkreipti dėmesį, ar jie tikrai patogūs, ar netrina, ar koja juose neprakaituoja. Jei koja prakaituoja, o naujų pirkti nesinori, tuomet įsigykite bent jau specialius prakaitą sugeriančius vidpadžius. Taip pat svarbu, ar padas pakankamai minkštas, kad amortizuotų žingsnius einant asfaltu, ir pakankamai storas, kad neskaudėtų užmynus kankorėžį. Žygiui skirtus batus prieš stovyklą rekomenduojama impregnuoti: tai apsaugos nuo greito peršlapimo rasotoje žolėje ar nesmarkiame lietuje.

O jei kas nors batams atsitiks – nėra tokių batų, kurių savaitei „neišgelbėtų“ patyręs vadovas su „super“ klijais ir virve! Bet tikimės, kad rinksitės atsakingai ir tą virvę bus galima pataupyti žvalgybos bokštų statymui, apie kuriuos papasakosime vėliau.  

Pasimatuoti skauto batus kviečiame „Skautai neskautams“ stovyklose ir privačiose edukacinėse programose – gyvenimo nuotykis prasideda čia.

Geras miegas – gera stovykla: kaip pasiruošti nakvynei gamtoje?

Šilti ir jaukūs patalai gyvenant miške – misija įmanoma, tačiau tam reikalingas pasiruošimas. Skautaudami išmokstame susikurti patogią buitį stovykloje: pasitelkdami keletą pagrindinių mazgų, komandinį darbą ir sumanumą įsirengiame pastovykles, tiltus per upes ar net atrakcionus. Bet apie viską iš eilės – prieš jus – skautiškas stovyklavimo ABC.  

Gyvenimas palapinėje.

Pradėkime nuo pačių pradžių – stogo virš galvos. Kalbant apie palapinę, svarbūs du dalykai: palapinės kokybė ir jos pastatymo kokybė.

Skautų stovyklai ideali yra tokia palapinė:

• Atsparumas drėgmei ne mažesnis, nei 2000 mm.
• Turi prieangį (vestibiulį), kuriame galima sutalpinti dalį daiktų, palikti batus, o lietaus atveju – nusirengti šlapius viršutinius rūbus nesušlampant ir neįeinant į pačią palapinę.
• Yra dviejų sluoksnių: tokioje vėsiau dieną ir šilčiau naktį, be to, kvėpuojant nesirenka kondensatas.

Bet, kad ir kokia gera būtų palapinė, blogai ją pastačius, ji šlaps, grius, ir bus labai nepatogi. Ir atvirkščiai – sumaniai pastatyta palapinė, net neturėdama visų reikalingų savybių, gali būti puikus būstas. Gerai pastatyti palapinę padės vadovai, svarbiausia – patiems nepatingėti pertempti atsipalaidavusių kampų ir virvių, išsikasti griovelį lietaus nutekėjimui, o jei palapinė nelabai atspari drėgmei – užsidengti ją plastikine agroplėvele.

Labai svarbus yra ir daiktų laikymas palapinėje. Čia kur kas greičiau nei kambaryje apsigyvena betvarkė, ir tvarkytis reikia kasdien. Pagrindinės daiktų laikymo taisyklės:

1. Jokių šlapių daiktų palapinės viduje: jie greitai sukels nemalonų kvapą, gali sušlapinti miegmaišį ar dar sausus rūbus. Šlapiems daiktams skirta stovyklavietės džiovykla, arba palapinės prieangis.
2. Dažnai naudojami daiktai (pvz. žibintuvėlis, valgymo indai, higienos priemonės, maudymosi kostiumėlis ir pan.) turi būti arti išėjimo, lengvai surandami. Jei palapinės konstrukcija leidžia, tokiems daiktams laikyti galima įsigyti pakabinamą tinklinę lentynėlę.
3. Dienos metu daiktus reikia patraukti nuo palapinės sienelių. Tokiu atveju, jei lis, daiktai liks sausi. O priglausti prie sienelės daiktai gali sudrėkti net ir nepralaidžioje vandeniui palapinėje.
4. Miegmaišis ir miegojimo rūbai – tvarkingai sudėti kasdien toje pačioje vietoje, kad pavargus tamsoje nereikėtų jų ieškoti.

Miegmaišis – kokį pasirinkti?

Miegmaišis – pats svarbiausias stovyklautojo daiktas. Todėl jis įrašytas pirmuoju numeriu atmintinėje stovyklautojams, o kiekvienoje stovykloje atsiranda „valdiškų“ miegmaišių, kuriuos galima paskolinti, jei kas nors sušlampa ar negrįžtamai sugadina savąjį.

Tad kaip išsirinkti tikrai gerus, kokybiškus, ilgai tarnausiančius stovyklinius „patalus“? Kaip nepasiklysti tokioje įvairovėje – nuo eilinio prekybos centro produkcijos už kelis eurus, iki brangiai parduodamų turistinio inventoriaus prekių parduotuvėse?

Stovyklavimui skirtas miegmaišis turi būti:

• Šiltas
• „Kvėpuojantis“ ir greitai džiūstantis

Tuo tarpu lengvumas ar mažumas nėra taip svarbu – šių savybių reikia tada, kai ruošiatės žygiams. Stovykloje geriau turėti didesnį, sunkesnį, bet daugiau komforto sutekiantį miegmašį (žinoma, galima rasti ir šiltą, patogų, ir lengvą bei užimantį mažai vietos, bet atitinkamai didesne kaina).

Kaip nustatyti miegmaišio šiltumą?

Paprastai ant miegmaišio būna pažymėtos 3–4 temperatūrų ribos: Max, Comfort, ir Extreme, pvz. +9/+4/-10 °C. Renkantis miegmaišį, reikia atsižvelgti ir į individualų jautrumą šilumai ir aklai nepasitikėti gamintojo rekomendacija, tad linkusiems šalti stovyklautojams geriau įsigyti šiltesnį, o dažnai kaistantiems – vėsesnį, nei būtų „normalu“ lietuviškai vasarai.

• t ° Max – rodo temperatūrą, kuriai esant galima miegoti miegmaišyje be papildomų apatinių termo rūbų ir gerai pailsėti arba miegoti prasegus miegmaišį.
• t ° Comfort – rodo temperatūrą, kuriai esant galima komfortabiliai (šiltai) miegoti, priklausomai nuo organizmo, su naktiniais miegojimo apatiniais arba be jų.
• t ° Extreme – rodo temperatūrą, kuriai esant dar negresia nušalimas, tačiau tokiu atveju jau būtina naudoti papildomus rūbus.

„Kvėpuojantis“ meigmaišis reiškia, kad esant dideliam miegmaišio vidaus ir išorės temperatūrų skirtumui (pavyzdžiui, šaltą naktį) miegmaišio viduje nesikaups kondensatas.

„Greitai džiūstančio“ miegmaišio reikia tam atvejui, jei jis kaip nors peršlaptų dėl netinkamo laikymo, prisiglaudęs prie šlapių daiktų, ar esant nesandariai palapinei. Geriausiai šias savybes atitinka miegmaišiai, kurių išorinis sluoksnis pasiūtas iš poliesterio (nailono), arba poliesterio ir medvilnės mišinio (tik jokiu būdu ne iš grynos medvilnės – ji peršlampa ir apskritai traukia drėgmę), o vidinis – iš medvilnę imituojančio poliesterio, kuris netraukia drėgmės, o pojūtis lyg tai medvilninis audinys. Žinoma iki šiol yra įmonės, gaminančios miegmaišius, kuriuose vis dar naudojamas medvilninis audinys (dažniausiai vidiniam sluoksniui) tačiau dažniausiai tai yra žemesnės kokybės miegmaišiai.

Daugiau patarimų – „Skautai neskautams“ tinklaraštyje. Sekite naujienas ir pasiruoškite gyvenimo nuotykiams drauge su skautais.

Pirmą kartą stovykloje: kaip pasiruošti psichologiškai?

Ar pamenate, kaip pirmą kartą likote be tėvų pas močiutę? Arba kaip pirmą kartą savarankiškai keliavote tarpmiestiniu autobusu? O gal esate patyrę jausmą, kai tėveliai jus atveža į stovyklą, „iškrauna tašę“, pabučiuoja pamojuoja ir palinkėję sėkmės grįžta namo... be jūsų?

Kokios tos patirtys bebūtų, jose dažniausiai maišosi smalsumo, nuotykio troškimo, baimės bei begalinio ilgesio jausmai. Atrodo, kvepia nuotykiu, tikriausiai bus labai smagu! Bet ar susirasiu draugų? Ar vadovai bus „faini“? O kaip reikės užmigti nepabučiavus mamos? – ir daug kitų klausimų, dažnai net neįsisąmonintų, sukasi pirmą kartą į stovyklą atvykusio vaiko galvelėje. Viskas nauja: kitokia aplinka (ypač, jei vaikas net ir su tėvais nėra stovyklavęs gamtoje), nepažįstami suaugę žmonės, kuriais kol kas sunku pasitikėti – normalu, juk jų nepažįsti, nors ir kaip maloniai šypsosi... Nepažįstami vaikai, kurie gal taps draugais, o gal pasakys nemalonią repliką. O visa, kas nauja, kelia smalsumą ir baimę. Ką labiau – priklauso nuo konkretaus vaiko. Tačiau tėvams, pirmą kartą leidžiantiems vaiką į stovyklą (ar į bet kurį kitą gyvenimo nuotykį – kad ir į pirmą klasę ar naują būrelį), reikia pabandyti „įsijausti į vaiko kailį“ ir iš anksto aptarti su vaiku jausmus, kurie galbūt kils, ir būdus, ką daryti, jei bus baisu/liūdna/ilgu – paprastai tariant, „nepatiks“. 

Pokalbis su vaiku prieš stovyklą – ką derėtų aptarti?  

Visų pirma, tėvai savo elgesiu bei kalbomis turi demonstruoti pasitikėjimą vaiku ir jo galimybėmis įveikti stovykloje galbūt kilsiančius iššūkius. Juk vaikas tiki visų pirma tuo, kuo tiki tėveliai – tad kalbantis su vaiku apie tai, kiek daug naujų dalykų jis/ji išmoks, kiek draugų galės susirasti, kiek nuotykių patirti, galų gale – apie tai, kad iš stovyklos grįš paaugęs, sustiprėjęs, labiau savarankiškas – vaikas to ir tikėsis. Lauks stovyklos kaip nuotykio, kaip auginančios patirties. O štai kalbos apie tai, kad „jei bus baisu ar nepatiks – iškart paskambink; sakyk vadovams apie viską kas bus blogai; neleisk, kad su tavim elgtųsi taip ar anaip; pats nedaryk to ar ano“ – formuoja aiškią žinią „baisu, blogai, grėsminga“. Tad kad ir kokie geri būtų ketinimai norint vaiką perspėti, pasergėti – visuomet pagalvokite, kokį signalą siunčiate. Jokiu būdu nežadėkite, kad „jei ką, pasiimsiu tave bet kada“ – nes tai skatina tikėtis blogiausio ir tarsi suteikia pagrindo ieškoti (ir be abejo rasti) priežasčių neišbūti stovykloje iki galo. Verčiau prieš stovyklą kalbėkitės apie tai, ko vaikas iš stovyklos tikisi, ko laukia, kaip įsivaizduoja būsimus nuotykius, kokius žmones viliasi sutikti, ko pats/pati nori išmokti. Tai sutelks dėmesį į pozityviąsias stovyklos patirtis, be to, leis suvokti, kad gali kilti ir sunkumų, tačiau jie skirti tam, kad vaikas patobulėtų.

Neretai nutinka taip, kad labai laukęs ir net pats stovyklą pasirinkęs vaikas prieš pat stovyklą tarsi persigalvoja – ima rastis daugiau klausimų „o kas bus jei bus“, arba atsiranda priežasčių, kodėl į stovyklą nebesinori, o kartais pasakomas ir labai griežtas „nevažiuosiu“. Tuomet tėveliams tenka svarbi užduotis išsiaiškinti, kas konkrečiai slypi už to nenoro. Išsiskyrimo su artimais žmonėmis baimė? Nepasitikėjimas savimi? Kažkokios ankstesnės patirtys, kuomet vaikui tekusio per didelio iššūkio niekas nepadėjo įveikti? Suvokus, kas iš tiesų slepiasi po baimėmis ir nenoru, lengviau atrasti tų pozityvių dalykų, kurie padrąsintų ir nuramintų. Vaikui trūksta tėvų teikiamo saugumo? Patikinkite, kad kiekvieną dieną susiskambinsite ir labai lauksite jo pasakojimų, kaip praėjo diena, ko jis/ji išmoko. Vaikas nepasitiki savo jėgomis, bijo vykti į aplinką su nepažįstamais žmonėmis? Paminėkite, kad dauguma vaikų jaučiasi taip pat, nes važiuoja pirmą kartą ir nieko ten nepažįsta, tad bus puiki proga susidraugauti su kuo nors, kam irgi trūksta draugų. Pasiūlykite vaikui pirmam ištiesti draugišką ranką, pasiūlykite stebėti, kam labiausiai reikia pagalbos/draugijos ir pamokykite ją suteikti – taip jūsų vaikas jausis tvirtesnis, rodys bendravimo iniciatyvą. Anksčiau buvo blogų patirčių, dėl kurių vaikui nesinori į stovyklą? Pakalbėkite apie tai, kuo, vaiko nuomone, būsima stovykla skirsis nuo to, ką jam/jai anksčiau teko patirti. Koncentruojantis į skirtumus, atsiranda priešprieša tarp lyginamų dalykų, ir būsima stovykla ims teikti vilčių bei atrodyti kaip puikus laiko leidimo būdas, nes ten nebus tų blogybių, kurios kadaise išgąsdino kitur.

Kaip tėvams bendrauti su vaiku stovyklos metu?  

„Skautai neskautams“ stovyklose yra nustatytas konkretus laikas, kuomet galima pabendrauti su tėveliais (išskyrus, žinoma, su sveikata ir saugumu susijusius ekstra atvejus, kuomet su tėvais būtina susisiekti tučtuojau). Dažniausiai tai būna pietų arba vakarienės metas, kai nevyksta programa ir vadovas gali paskolinti savo telefoną (nes vaikams telefonų labai rekomenduojame nedėti). Paprastai tėvai apie tai informuojami iš anksto, ir būtų labai gerai, kad ir vaikas dar prieš stovyklą žinotų, kada galės susisiekti su namiškiais. Nekelkite vaikui lūkesčio, kad panorėjęs susisiekti su jumis galės bet kada – nes taip nebus, o nusivylimas sukels papildomo streso.
Nors skambučio galimybė bus kasdien, mes visgi rekomenduojame bendrauti tada, kai pats vaikas parodo tam iniciatyvą. Apie tai, ką vaikai veikia ir kaip jiems sekasi, tėveliai kasdien mato fotoreportažą. O apie tai, kaip vaikas jaučiasi, tėvai gali pasikalbėti su tiesioginiais vadovais. Tuo tarpu patys kalbėdamiesi su tėvais pirmąkart stovyklaujantys vaikai dažnai susigraudina dėl elementaraus namų ilgesio – o tuomet ir tėvams, ir vadovams, o svarbiausia – pačiam vaikui kyla daug sunkumų. Visgi, jei jau kalbatės su vaiku, patartina pokalbį kreipti į „patiktukus ir išmoktukus“ – tai yra, klausti, kas vaikui labiausiai patiko bei ko jis/ji išmoko. Geriau ne klausti „ar smagu“, bet „kas smagiausia buvo šiandien“. Užuot klausus „tai ar susidraugavai su skilties nariais“, klausti „ką veikei kartu su skilties nariais? Su ko daugiausiai bendrauji“? Be abejo, vaikas tikrai papasakos ir kas nepatiko ar buvo sunku – tačiau tuomet geriausia yra klausti „tai ką tu tada darei? Kaip išsprendei šią problemą? O ką darė kiti (jei susiję su situacija)?...“ ir galbūt duoti patarimą, kaip elgtis toliau, kad kažko panašaus nenutiktų. Žinoma, parodyti supratingumą, paguosti irgi labai svarbu – bet dar svarbiau yra „išvesti“ vaiką iš streso, o tą galima padaryti tik nukreipus dėmesį iš „kaip blogai“ į „ką gero tai visgi duoda“. Juk ir suplyšusios kelnės, ir pamestas šaukštas, ir net ginčas su palapinės draugu visgi ko nors išmokina – gal tvarkingiau pasidėti daiktus, gal atidžiau stebėti aplinką, gal rasti geresnių argumentų arba susilaikyti nuo piktų žodžių.

O štai ko jau tikrai reikia vengti pokalbio stovykloje metu – tai tėvų prisipažinimų „kaip aš tavęs pasiilgau“, klausimų „ar pasiilgai manęs?“ ir visokių „šuniukas išmoko komandos „gulk“, kaip gaila, kad tu nepamatei“. Žinoma, jūs ilgitės vaiko, žinoma, norite pasidalinti visomis naujienomis. Tačiau vaikas jūsų pasiilgo dar labiau. Ir kaip jam dabar su tokiu ilgesiu pragyventi dar kelias dienas palapinėje, valgyti ne mamos maistą ir išvis, kaip jam išbūti ne namuose, kai vien pagalvojus apie likusį namie šuniuką norisi verkti?

Kaip kalbėtis su vaiku, jei stovyklos metu užklumpa namų ilgesys?

Visgi, namų ilgesys tikrai ištinka absoliučią daugumą vaikų, kad ir kaip teisingai su jais bendrautumėte ir kad ir koks šiaip jau drąsus, savarankiškas ir viską mėgstantis būtų jūsų vaikas. Tai yra visiškai normalu – stovyklų organizatoriai puikiai žino „trečios dienos krizės“ sąvoką ir netgi programą organizuoja taip, kad ši krizė būtų ne tik sušvelninta, bet ir sėkmingai įveikta. Dažniausiai trečią, kartais – ketvirtą (o retais atvejais – jau antrą) stovyklos dieną bendras emocinis fonas tampa labiau įtemptas – ima kilti daugiau konfliktinių situacijų, atsiranda daugiau nesusišnekėjimų, „zyzimų“ – natūraliai, daliai vaikų tiesiog ima norėtis namo.  Ir taip atsitinka ne tiek dėl fizinių nepatogumų (naktys palapinėje, uodai, galbūt neįprastas maistas), kiek dėl psichodinaminių grupės procesų.  Vos atvykus į naują aplinką, kai viskas dar nepažįstama, žmonės linkę „rodyti savo gražiąją pusę“: šiek tiek daugiau šypsomės, šiek tiek labiau kontroliuojame ką kalbame, labiau stengiamės būti mandagūs. Tačiau ilgai ši socialinė kaukė nesilaiko – kai šiek tiek apsiprantame, imame elgtis laisviau, natūraliau. Gamtos sąlygomis šis procesas vyksta net greičiau nei, tarkim, mokykloje, nes mažiau patogiose fizinės aplinkos sąlygose dėmesį greičiau nukreipiame į fizinio prisitaikymo iššūkius, tad „nenatūraliam“ elgesiui paprasčiausiai nebeužtenka energijos. O štai tuomet prasideda – kažkam nepatinka plepesnis grupės narys, kažkas įžeidė dėl to, kad kitas neatsiklausęs pasiskolino peiliuką, kažkam norisi daugiau dėmesio, nei jo skiriama – štai ir ima vystytis nepasitenkinimai, nuoskaudos, o kartais – ir konfliktai. Ir kai kas nors erzina, su tuo irzuliu akyse imame žvelgti į viską – ir uodai labiau kanda, ir vanduo tampa šaltesnis, ir kiti vaikai „užknisa“, ir vadovas nebefainas – žodžiu, „noriu namo“.

Kai tik dėl „trečios dienos krizės“ skautų stovyklos viduryje dažniausiai vyksta žygis arba koks nors kitas nuo esamos aplinkos dėmesį nukreipiantis ir komandinio susitelkimo reikalaujantis užsiėmimas. Tačiau ką daryti tėvams, jei vaikas ko ne verkdamas prašosi namo? Svarbiausia – „nepraskysti“ patiems. Žinoti, jog šis ilgesio procesas – labai natūralus ir netgi sveikas. Būtent įveikęs šį procesą, o ne pažaidęs žaidimų ar išmokęs užkurti laužą vaikas sustiprėja, patiki savo jėgomis, ir įsisąmonina, kad jis pats, nebūdamas saugioje namų aplinkoje, yra pajėgus įveikti kylančius sunkumus. Tokioje situacijoje grįžti namo reiškia tam tikrą praleistą pasitikėjimo savimi auginimo progą. Jei vaikui tikrai yra per sunku, jei patirtis iš tiesų traumuoja – tuomet taip, šiam iššūkiui dar ne laikas. Tačiau jei visgi įmanoma išbūti, nors ir sunku – verta išbūti. O kaip padėti savo vaikui išbūti? Kaip kalbėti, kaip raminti, kaip drąsinti? Apie tai jau rašyta anksčiau – išklausius nusiskundimus, ne imti derėtis „na tai pabūk dar vieną dieną ir tada jau pasiimsim“, bet stengtis kreipti dėmesį į „patiktukus ir išmoktukus“, į malonias patirtis bei išmoktus dalykus „O kas tau stovykloje patinka? Gal buvo koks smagus vakaro žaidimas? Gal palapinės draugė paskolino kojines? Gal vadovai rikiuotėje sušuko juokingą šūkį? O ką veiskite rytoj? O ką naujo jau išmokai – gal pavyko užkurti laužą? Kaip manai, ką dar galėtum čia išmokti? O ką papasakosi draugams, kai grįši?“. Kalbėdamas apie šiuos dalykus, vaikas veikiausiai ir pats įvertins, kad čia ne taip jau ir blogai, ir po pokalbio mintys suksis apie kuo įspūdingesnį pasakojimą draugams arba būsimą žygį, maudynes ar kitą programos dalį.

Daugiau patarimų, kaip sėkmingai pasiruošti pirmą kartą vykstant į stovyklą – jau netrukus „Skautai neskautams“ tinklaraštyje. Sekite naujienas ir gyvenimo nuotykiui pasirenkite su patyrusių skautų vadovų pagalba.