Pirmą kartą stovykloje: kaip pasiruošti psichologiškai?

Ar pamenate, kaip pirmą kartą likote be tėvų pas močiutę? Arba kaip pirmą kartą savarankiškai keliavote tarpmiestiniu autobusu? O gal esate patyrę jausmą, kai tėveliai jus atveža į stovyklą, „iškrauna tašę“, pabučiuoja pamojuoja ir palinkėję sėkmės grįžta namo… be jūsų?

Kokios tos patirtys bebūtų, jose dažniausiai maišosi smalsumo, nuotykio troškimo, baimės bei begalinio ilgesio jausmai. Atrodo, kvepia nuotykiu, tikriausiai bus labai smagu! Bet ar susirasiu draugų? Ar vadovai bus „faini“? O kaip reikės užmigti nepabučiavus mamos? – ir daug kitų klausimų, dažnai net neįsisąmonintų, sukasi pirmą kartą į stovyklą atvykusio vaiko galvelėje. Viskas nauja: kitokia aplinka (ypač, jei vaikas net ir su tėvais nėra stovyklavęs gamtoje), nepažįstami suaugę žmonės, kuriais kol kas sunku pasitikėti – normalu, juk jų nepažįsti, nors ir kaip maloniai šypsosi… Nepažįstami vaikai, kurie gal taps draugais, o gal pasakys nemalonią repliką. O visa, kas nauja, kelia smalsumą ir baimę. Ką labiau – priklauso nuo konkretaus vaiko. Tačiau tėvams, pirmą kartą leidžiantiems vaiką į stovyklą (ar į bet kurį kitą gyvenimo nuotykį – kad ir į pirmą klasę ar naują būrelį), reikia pabandyti „įsijausti į vaiko kailį“ ir iš anksto aptarti su vaiku jausmus, kurie galbūt kils, ir būdus, ką daryti, jei bus baisu/liūdna/ilgu – paprastai tariant, „nepatiks“. 

Pokalbis su vaiku prieš stovyklą – ką derėtų aptarti?  

Visų pirma, tėvai savo elgesiu bei kalbomis turi demonstruoti pasitikėjimą vaiku ir jo galimybėmis įveikti stovykloje galbūt kilsiančius iššūkius. Juk vaikas tiki visų pirma tuo, kuo tiki tėveliai – tad kalbantis su vaiku apie tai, kiek daug naujų dalykų jis/ji išmoks, kiek draugų galės susirasti, kiek nuotykių patirti, galų gale – apie tai, kad iš stovyklos grįš paaugęs, sustiprėjęs, labiau savarankiškas – vaikas to ir tikėsis. Lauks stovyklos kaip nuotykio, kaip auginančios patirties. O štai kalbos apie tai, kad „jei bus baisu ar nepatiks – iškart paskambink; sakyk vadovams apie viską kas bus blogai; neleisk, kad su tavim elgtųsi taip ar anaip; pats nedaryk to ar ano“ – formuoja aiškią žinią „baisu, blogai, grėsminga“. Tad kad ir kokie geri būtų ketinimai norint vaiką perspėti, pasergėti – visuomet pagalvokite, kokį signalą siunčiate. Jokiu būdu nežadėkite, kad „jei ką, pasiimsiu tave bet kada“ – nes tai skatina tikėtis blogiausio ir tarsi suteikia pagrindo ieškoti (ir be abejo rasti) priežasčių neišbūti stovykloje iki galo. Verčiau prieš stovyklą kalbėkitės apie tai, ko vaikas iš stovyklos tikisi, ko laukia, kaip įsivaizduoja būsimus nuotykius, kokius žmones viliasi sutikti, ko pats/pati nori išmokti. Tai sutelks dėmesį į pozityviąsias stovyklos patirtis, be to, leis suvokti, kad gali kilti ir sunkumų, tačiau jie skirti tam, kad vaikas patobulėtų.

Neretai nutinka taip, kad labai laukęs ir net pats stovyklą pasirinkęs vaikas prieš pat stovyklą tarsi persigalvoja – ima rastis daugiau klausimų „o kas bus jei bus“, arba atsiranda priežasčių, kodėl į stovyklą nebesinori, o kartais pasakomas ir labai griežtas „nevažiuosiu“. Tuomet tėveliams tenka svarbi užduotis išsiaiškinti, kas konkrečiai slypi už to nenoro. Išsiskyrimo su artimais žmonėmis baimė? Nepasitikėjimas savimi? Kažkokios ankstesnės patirtys, kuomet vaikui tekusio per didelio iššūkio niekas nepadėjo įveikti? Suvokus, kas iš tiesų slepiasi po baimėmis ir nenoru, lengviau atrasti tų pozityvių dalykų, kurie padrąsintų ir nuramintų. Vaikui trūksta tėvų teikiamo saugumo? Patikinkite, kad kiekvieną dieną susiskambinsite ir labai lauksite jo pasakojimų, kaip praėjo diena, ko jis/ji išmoko. Vaikas nepasitiki savo jėgomis, bijo vykti į aplinką su nepažįstamais žmonėmis? Paminėkite, kad dauguma vaikų jaučiasi taip pat, nes važiuoja pirmą kartą ir nieko ten nepažįsta, tad bus puiki proga susidraugauti su kuo nors, kam irgi trūksta draugų. Pasiūlykite vaikui pirmam ištiesti draugišką ranką, pasiūlykite stebėti, kam labiausiai reikia pagalbos/draugijos ir pamokykite ją suteikti – taip jūsų vaikas jausis tvirtesnis, rodys bendravimo iniciatyvą. Anksčiau buvo blogų patirčių, dėl kurių vaikui nesinori į stovyklą? Pakalbėkite apie tai, kuo, vaiko nuomone, būsima stovykla skirsis nuo to, ką jam/jai anksčiau teko patirti. Koncentruojantis į skirtumus, atsiranda priešprieša tarp lyginamų dalykų, ir būsima stovykla ims teikti vilčių bei atrodyti kaip puikus laiko leidimo būdas, nes ten nebus tų blogybių, kurios kadaise išgąsdino kitur.

Kaip tėvams bendrauti su vaiku stovyklos metu?  

„Skautai neskautams“ stovyklose yra nustatytas konkretus laikas, kuomet galima pabendrauti su tėveliais (išskyrus, žinoma, su sveikata ir saugumu susijusius ekstra atvejus, kuomet su tėvais būtina susisiekti tučtuojau). Dažniausiai tai būna pietų arba vakarienės metas, kai nevyksta programa ir vadovas gali paskolinti savo telefoną (nes vaikams telefonų labai rekomenduojame nedėti). Paprastai tėvai apie tai informuojami iš anksto, ir būtų labai gerai, kad ir vaikas dar prieš stovyklą žinotų, kada galės susisiekti su namiškiais. Nekelkite vaikui lūkesčio, kad panorėjęs susisiekti su jumis galės bet kada – nes taip nebus, o nusivylimas sukels papildomo streso.
Nors skambučio galimybė bus kasdien, mes visgi rekomenduojame bendrauti tada, kai pats vaikas parodo tam iniciatyvą. Apie tai, ką vaikai veikia ir kaip jiems sekasi, tėveliai kasdien mato fotoreportažą. O apie tai, kaip vaikas jaučiasi, tėvai gali pasikalbėti su tiesioginiais vadovais. Tuo tarpu patys kalbėdamiesi su tėvais pirmąkart stovyklaujantys vaikai dažnai susigraudina dėl elementaraus namų ilgesio – o tuomet ir tėvams, ir vadovams, o svarbiausia – pačiam vaikui kyla daug sunkumų. Visgi, jei jau kalbatės su vaiku, patartina pokalbį kreipti į „patiktukus ir išmoktukus“ – tai yra, klausti, kas vaikui labiausiai patiko bei ko jis/ji išmoko. Geriau ne klausti „ar smagu“, bet „kas smagiausia buvo šiandien“. Užuot klausus „tai ar susidraugavai su skilties nariais“, klausti „ką veikei kartu su skilties nariais? Su ko daugiausiai bendrauji“? Be abejo, vaikas tikrai papasakos ir kas nepatiko ar buvo sunku – tačiau tuomet geriausia yra klausti „tai ką tu tada darei? Kaip išsprendei šią problemą? O ką darė kiti (jei susiję su situacija)?…“ ir galbūt duoti patarimą, kaip elgtis toliau, kad kažko panašaus nenutiktų. Žinoma, parodyti supratingumą, paguosti irgi labai svarbu – bet dar svarbiau yra „išvesti“ vaiką iš streso, o tą galima padaryti tik nukreipus dėmesį iš „kaip blogai“ į „ką gero tai visgi duoda“. Juk ir suplyšusios kelnės, ir pamestas šaukštas, ir net ginčas su palapinės draugu visgi ko nors išmokina – gal tvarkingiau pasidėti daiktus, gal atidžiau stebėti aplinką, gal rasti geresnių argumentų arba susilaikyti nuo piktų žodžių.

O štai ko jau tikrai reikia vengti pokalbio stovykloje metu – tai tėvų prisipažinimų „kaip aš tavęs pasiilgau“, klausimų „ar pasiilgai manęs?“ ir visokių „šuniukas išmoko komandos „gulk“, kaip gaila, kad tu nepamatei“. Žinoma, jūs ilgitės vaiko, žinoma, norite pasidalinti visomis naujienomis. Tačiau vaikas jūsų pasiilgo dar labiau. Ir kaip jam dabar su tokiu ilgesiu pragyventi dar kelias dienas palapinėje, valgyti ne mamos maistą ir išvis, kaip jam išbūti ne namuose, kai vien pagalvojus apie likusį namie šuniuką norisi verkti?

Kaip kalbėtis su vaiku, jei stovyklos metu užklumpa namų ilgesys?

Visgi, namų ilgesys tikrai ištinka absoliučią daugumą vaikų, kad ir kaip teisingai su jais bendrautumėte ir kad ir koks šiaip jau drąsus, savarankiškas ir viską mėgstantis būtų jūsų vaikas. Tai yra visiškai normalu – stovyklų organizatoriai puikiai žino „trečios dienos krizės“ sąvoką ir netgi programą organizuoja taip, kad ši krizė būtų ne tik sušvelninta, bet ir sėkmingai įveikta. Dažniausiai trečią, kartais – ketvirtą (o retais atvejais – jau antrą) stovyklos dieną bendras emocinis fonas tampa labiau įtemptas – ima kilti daugiau konfliktinių situacijų, atsiranda daugiau nesusišnekėjimų, „zyzimų“ – natūraliai, daliai vaikų tiesiog ima norėtis namo.  Ir taip atsitinka ne tiek dėl fizinių nepatogumų (naktys palapinėje, uodai, galbūt neįprastas maistas), kiek dėl psichodinaminių grupės procesų.  Vos atvykus į naują aplinką, kai viskas dar nepažįstama, žmonės linkę „rodyti savo gražiąją pusę“: šiek tiek daugiau šypsomės, šiek tiek labiau kontroliuojame ką kalbame, labiau stengiamės būti mandagūs. Tačiau ilgai ši socialinė kaukė nesilaiko – kai šiek tiek apsiprantame, imame elgtis laisviau, natūraliau. Gamtos sąlygomis šis procesas vyksta net greičiau nei, tarkim, mokykloje, nes mažiau patogiose fizinės aplinkos sąlygose dėmesį greičiau nukreipiame į fizinio prisitaikymo iššūkius, tad „nenatūraliam“ elgesiui paprasčiausiai nebeužtenka energijos. O štai tuomet prasideda – kažkam nepatinka plepesnis grupės narys, kažkas įžeidė dėl to, kad kitas neatsiklausęs pasiskolino peiliuką, kažkam norisi daugiau dėmesio, nei jo skiriama – štai ir ima vystytis nepasitenkinimai, nuoskaudos, o kartais – ir konfliktai. Ir kai kas nors erzina, su tuo irzuliu akyse imame žvelgti į viską – ir uodai labiau kanda, ir vanduo tampa šaltesnis, ir kiti vaikai „užknisa“, ir vadovas nebefainas – žodžiu, „noriu namo“.

Kai tik dėl „trečios dienos krizės“ skautų stovyklos viduryje dažniausiai vyksta žygis arba koks nors kitas nuo esamos aplinkos dėmesį nukreipiantis ir komandinio susitelkimo reikalaujantis užsiėmimas. Tačiau ką daryti tėvams, jei vaikas ko ne verkdamas prašosi namo? Svarbiausia – „nepraskysti“ patiems. Žinoti, jog šis ilgesio procesas – labai natūralus ir netgi sveikas. Būtent įveikęs šį procesą, o ne pažaidęs žaidimų ar išmokęs užkurti laužą vaikas sustiprėja, patiki savo jėgomis, ir įsisąmonina, kad jis pats, nebūdamas saugioje namų aplinkoje, yra pajėgus įveikti kylančius sunkumus. Tokioje situacijoje grįžti namo reiškia tam tikrą praleistą pasitikėjimo savimi auginimo progą. Jei vaikui tikrai yra per sunku, jei patirtis iš tiesų traumuoja – tuomet taip, šiam iššūkiui dar ne laikas. Tačiau jei visgi įmanoma išbūti, nors ir sunku – verta išbūti. O kaip padėti savo vaikui išbūti? Kaip kalbėti, kaip raminti, kaip drąsinti? Apie tai jau rašyta anksčiau – išklausius nusiskundimus, ne imti derėtis „na tai pabūk dar vieną dieną ir tada jau pasiimsim“, bet stengtis kreipti dėmesį į „patiktukus ir išmoktukus“, į malonias patirtis bei išmoktus dalykus „O kas tau stovykloje patinka? Gal buvo koks smagus vakaro žaidimas? Gal palapinės draugė paskolino kojines? Gal vadovai rikiuotėje sušuko juokingą šūkį? O ką veiskite rytoj? O ką naujo jau išmokai – gal pavyko užkurti laužą? Kaip manai, ką dar galėtum čia išmokti? O ką papasakosi draugams, kai grįši?“. Kalbėdamas apie šiuos dalykus, vaikas veikiausiai ir pats įvertins, kad čia ne taip jau ir blogai, ir po pokalbio mintys suksis apie kuo įspūdingesnį pasakojimą draugams arba būsimą žygį, maudynes ar kitą programos dalį.

Daugiau patarimų, kaip sėkmingai pasiruošti pirmą kartą vykstant į stovyklą – jau netrukus „Skautai neskautams“ tinklaraštyje. Sekite naujienas ir gyvenimo nuotykiui pasirenkite su patyrusių skautų vadovų pagalba.