Stovyklavimas pagal skautus: tinkama apranga ir avalynė

Tinkama apranga – 80 % stovyklos smagumo, tad kokius drabužius į kuprinę susikrauti ir kokią avalynę pasirinkti?  

Tinkama apranga:

• Leidžia laisvai judėti. Tai reiškia, kad rūbai yra ne tik pasiūti iš elastingų medžiagų, bet ir nesmunka, nekrenta, nespaudžia ir nesivelka pažeme.
• Apsaugo nuo odos pažeidimų: einant į mišką, net vasarą patartina vilkėti kelnes ir marškinius ilgomis rankovėmis. Juk dilgėlės, avietės, krūmų šakos taip ir taikosi „įkasti“ į koją.
• Leidžia odai kvėpuoti. Tam tinkamiausia yra vilna, arba specialios sintetinės medžiagos. Visų pažįstama medvilnė sugeria prakaitą, įgauna nemalonų kvapą, o jei suprakaituojama aktyvaus užsiėmimo metu, esant vėsiam orui – labai padidina peršalimo galimybę. Tuo tarpu vilna „išgarina“ prakaitą, o esant vėsiam orui – sulaiko kūno šilumą. Be to, merino avių vilna nei kiek negraužia. Vilnoniai marškiniai, megztiniai ir apatinės kelnės stovykloje yra didelis privalumas, o vilnonės kojinės – būtinybė!
• Yra „svogūno“ principo. Paprasta: kuo daugiau sluoksnių, tuo šilčiau (dėl susidarančių oro tarpų), ir tuo lengviau prisitaikyti prie momentinių oro sąlygų. Du plonesni megztiniai kur kas geriau, nei vienas storas megztinis, su kuriuo per karšta, o be jo vėsu.
• Apsaugo nuo vėjo ir lietaus: kokybiškos striukės ir kelnės, saugančios nuo abiejų dalykų, paprastai yra labai brangios. Bet, prisimenant „svogūną“, viską galima išspręsti labai paprastai: šiltesnė striukė su pamušalu + plona „boloninė“ striukė arba specialus vandeniui 100 % atsparus lietpaltis = šilta, sausa ir pigu. Neperšlampamos kelnės taip pat labai svarbu, tokių galima rasti bet kurioje turistinio / žvejybinio inventoriaus parduotuvėje už maždaug 7 Eur.
• Yra pakankamai didelio dydžio: stovyklaujant, megztiniai, džemperiai ir striukės turėtų būti 1 dydžiu didesni, nei kasdien mieste nešiojami rūbai, kadangi stovykloje svarbu ne išvaizda, o šiluma. Didesni viršutiniai rūbai leis apsirengti daugiau sluoksnių esant vėsiam orui.

 Tinkama apranga yra tokia, kurios negaila išpurvinti ar net suplėšyti. Nieko nėra graudžiau, nei penktą parą tas pačias kelnes nešiojantis vaikas, sakantis „turiu ir kitas, bet jos mokyklinės, mama bars, jei išpurvinsiu“.

Galvos apdangalai privalomi bent du. Vienas – apsaugantis nuo saulės (geriausia – šviesios spalvos ir su snapeliu), kitas – nuo šalčio. Kepurė su snapeliu labai praverčia ir lyjant lietui: lašai nekrenta ant veido ir nenuteka ant kaklo.

 Miegojimui skirta apranga taip pat turi leisti odai kvėpuoti, nevaržyti, ir nebūti per šilta. Bijant naktį sušalti, geriau įsimesti papildomą pledą, nei per storą pižamą.

Avalynė

Užsiregistravusieji į „Skautai neskautams“ stovyklas gauna daiktų sąrašą, ką reikia turėti stovyklautojui. Šiame sąraše, be kitų svarbių dalykų, išvardinti ir trys apavai: botai, sandalai, ir batai žygiui. Štai ką vertėtų žinoti apie kiekvieną iš jų:

Botai. Sąraše jie įrašyti pirmu numeriu tikrai ne veltui. Dažnas nepatyręs stovyklautojas galvoja „ai, kam tie botai, sušus kojos, o jei šiek tiek lis, išsiversiu su kedais“. Juk mieste, kai vasarą lyja, nepuolam autis botų. Tačiau stovykloje yra kitaip: balos ant žemės iškart tampa purvu, po kurį smagu taškytis, bet dar smagiau, kai kojos lieka sausos. Todėl botų, kad ir kiek vietos jie užimtų, neimti galima tik tokiu atveju, jei Naglis Šulija garbės žodžiu patvirtins, kad stovykloje tikrai tikrai nelis.

Sandalai, arba kitaip vadinamos „basutės“. Neverta aiškinti, kodėl jie reikalingi. Todėl verčiau paaiškinsime, kokie jie turi būti, kad nepridarytų žalos. Taigi, visų pirma – dirželiai turi būti tvirti, geriausia – įsiūti, o ne priklijuoti, ir pakankamai platūs, kad neveržtų kojos. Taip pat svarbu, kad suprakaitavusi arba sušlapusi koja juose neslidinėtų, nes slidinėjimas batų viduje labai padidina traumos tikimybę. Labai svarbu, kad sandalai jau būtų panešioti, jokiu būdu ne nauji – nes jie bus pagrindinis stovyklos apavas, o nepranešiota avalynė linkusi trinti pūsles. Taip pat galioja ir „negaila“ taisyklė: šio apavo, kaip ir jau anksčiau aprašytos aprangos, neturi būti baisu sutepti, ištampyti ar net įplėšti.

Beje, itin mėgstamas sandalų pakaitalas – „Crocs“ tipo guminės šlepetės – turi ir pliusų, ir minusų. Pliusai – patogumas, tinkamumas ir sausam, ir lietingam orui, greitas apsiavimas, kojos neprakaitavimas. Minusai – su jais vaikas negali dalyvauti aktyvioje programoje, nes rizikuoja susižeisti, netikėtai pametęs batą. Todėl, jei jau nusprendėte, kad „crocs‘ų“ stovykloje reikia, visgi pasirūpinkite ir įprastais sandalais.

Žygio batai. Turistinių prekių parduotuvėse tai – gana daug kainuojanti, bet daug metų „tarnaujanti“ avalynė, kurią avint tikrai sumažėja traumų, nuospaudų, ir kojų nuovargio tikimybė bet kokiame žygyje. Tačiau dėl vienos stovyklos tokių batų pirkti neapsimoka, tuo labiau, kad ir žygiai nebus tolimi ar sunkūs. Vis dėlto, renkantis sportbačius/kedus žygiams ar vėsesniam orui stovykloje, reikia atkreipti dėmesį, ar jie tikrai patogūs, ar netrina, ar koja juose neprakaituoja. Jei koja prakaituoja, o naujų pirkti nesinori, tuomet įsigykite bent jau specialius prakaitą sugeriančius vidpadžius. Taip pat svarbu, ar padas pakankamai minkštas, kad amortizuotų žingsnius einant asfaltu, ir pakankamai storas, kad neskaudėtų užmynus kankorėžį. Žygiui skirtus batus prieš stovyklą rekomenduojama impregnuoti: tai apsaugos nuo greito peršlapimo rasotoje žolėje ar nesmarkiame lietuje.

O jei kas nors batams atsitiks – nėra tokių batų, kurių savaitei „neišgelbėtų“ patyręs vadovas su „super“ klijais ir virve! Bet tikimės, kad rinksitės atsakingai ir tą virvę bus galima pataupyti žvalgybos bokštų statymui, apie kuriuos papasakosime vėliau.  

Pasimatuoti skauto batus kviečiame „Skautai neskautams“ stovyklose ir privačiose edukacinėse programose – gyvenimo nuotykis prasideda čia.